Apie pripažinimo poreikį…
Kol žmogus pats savęs nepripažįsta viduje, jis pripažinimo ieško išorėje. Ir tada pripažinimas tampa ne pasėkme to, ka daro, kurdamas vertę, o būtinybe. Taip atsiranda ciklas: tu darai → gauni pripažinimą → trumpam gerai → vėl tuštuma. Ir vėl iš naujo.
Problema ne išorė. Ji – santykyje su savimi.
Kol žmogus savęs nepripažįsta, jis abejoja savimi, net kai viskas gerai, nuvertina savo pasiekimus, nuolat lyginasi ir labai jautriai reaguoja į kitų nuomonę. Iš esmės – jis pats sau nėra autoritetas. Todėl taip daugeliu atvejų išorinis pripažinimas tampa kompensacija už vidinį trūkumą.
Bet svarbu suprasti vieną dalyką – pripažinimas nėra problema.
Problema, kai jis tampa vieninteliu būdu jaustis vertingu. Nes kai tu pradedi pripažinti save: tu nebereikalauji, kad kiti tai nuolat patvirtintų, tu gali girdėti kritiką ir ją priimti, tu darai ne dėl įvertinimo, o dėl to, kad tau tai įdomu, svarbu ir veda link norimo rezultato.
Ir čia atsiranda esminis lūžis – tu nebeieškai vertės. Tu iš jos veiki. Ir tai liečia visur, kur esame: santykiuose, versle, organizacijose, bendruomenėse…
*Norėdami gauti daugiau informacijos apie ReSTARTĄ ar turite pasiūlymų mums, susisiekite su mumis info@restartas.eu.
