Nesmurtinė komunikacija organizacijų kontekste

Jūratė Mažintaitė — Tue, 16 Aug 2022 12:28:48 +0000

Kaip dažnai susimąstome apie tai, kaip mūsų kalba, transliuojami žodžiai, balso tonas veikia aplinką?

Kaip manote, kodėl tiek daug patiriame nesusikalbėjimo komandose, pokalbiuose su klientais?

Kas iššaukia konfliktus, nesusipratimus ir sudėtingas situacijas, nuo kurių dažnai bėgame, bet nesprendžiame?

Kartą Maršalas B. Rosenbergas yra pasakęs, kad „žodžiai yra langai arba sienos. Jie mus arba pasmerkia, arba išlaisvina“.

Tenka pripažinti, kad dažnai organizacijos tampa bokso ringais, kur girdisi priekaištai, menkinantys komentarai ir pretenzijos. Dažnai sunku suvaldyti savo nuotaiką ir santykius su kitais.

Kartais daug nereikia: užtenka pikto kliento skambučio, susierzinusio kolegos ar nepadarytų darbų vilkinimosi, kad įsižiebtų konfliktas, kuriam išspręsti reikia laiko. Esame socialinės būtybės, todėl bendravimas mums būtinas.

Kaip galime padėti sau?

Norėdami pasiekti geresnę darbo ir laisvalaikio pusiausvyrą bei puoselėti sveikus ir tvarius santykius, turime galimybę praktikuoti bendravimą be smurto.

Apie ką yra nesmurtinė komunikacija (bendravimas)?

Nesmurtinio bendravimo (arba CNV) koncepciją 1970 m. sukūrė amerikiečių psichologas Maršalas B. Rosenbergas, Carlo Rogerso, amerikiečių psichologo, sukūrusio į asmenį orientuotą požiūrį, studentas ir kolega. Tai bendravimo būdas, pagrįstas tokiomis savybėmis kaip empatija, užuojauta, savigarba ir pagarba kitiems, kurie leidžia puoselėti ilgalaikius santykius.

Posakis „nesmurtinis“ reiškia Ghandi judėjimą ir iš esmės reiškia bendravimą su kitais nesukeliant baimės, kaltės ir gėdos. Be konfliktų sprendimo, nesmurtinis bendravimas leidžia pagerinti santykius su savimi ir su kitais, suprasti savo gilesnius poreikius, kad pasiektume tai, ko norime.

Nesmurtinė komunikacija leidžia suprasti, kad jausmus ir emocijas, kurias jaučiame, sukelia ne situacija, su kuria susiduriame, ne kito žmogaus elgesys, o mūsų pačių poreikiai, į kuriuos turime atsižvelgti dėl savo gerovės.

4 pagrindiniai principai, norint įgyvendinti nesmurtinį bendravimą savo organizacijoje:

Stebėjimas: Stebėkite faktus ir apibūdinkite situaciją objektyviai, be sprendimo, be interpretacijų ir analizės.
Jausmai ir požiūris: kaip jūs jaučiatės šioje situacijoje? Išreikškite, kaip jaučiatės. Pavyzdžiui, ar esate liūdnas, nusivylęs, piktas, nusivylęs, susierzinęs, nekantrus, susirūpinęs ir pan.?
Poreikiai: nustatykite ir supraskite šių jausmų priežastis ir aiškiai jas paaiškinkite atitinkamam asmeniui.
Reikalavimai: Suformuokite konkrečius reikalavimus, kurie leistų asmeniui patenkinti jūsų poreikius. Jūsų reikalavimai turi būti teigiami, paprasti, aiškūs, tikslūs ir realūs. Ir jie turėtų turėti galimybę atsakyti neigiamai, nebijant priekaištų, kitaip jūsų reikalavimas taps reikalavimu, o ne prašymu.

Man labai patiko, kaip Maršalas B. Rosenbergas naudoja du gyvūnus, kad parodyti du dažniausiai naudojamus bendravimo būdus:

Šakalas simbolizuoja bendravimą, kuris tradiciškai laikomas agresyviu. Remiantis dominavimu, tokiu bendravimo būdu siekiama įtikinti naudojant smurtą ir manipuliavimo technikas (kaltės jausmą, gėdą, bausmę, pagyrimą).

Žirafa simbolizuoja malonų bendravimą. Maršalas B. Rosenbergas pasirinko žirafą, nes „tai didžiausios širdies sausumos gyvūnas ir gamtoje turi labai mažai priešų“.

”Už kiekvieno jausmo slypi neišsakytas poreikis...

“

Jūratė MažintaitėQuantum Leadership Community "ReSTARTAS" bendraįkūrėja

*Norėdami gauti daugiau informacijos apie ReSTARTĄ ar turite pasiūlymų mums, susisiekite su mumis info@restartas.eu.

The post Nesmurtinė komunikacija organizacijų kontekste appeared first on ReSTARTAS.

ILIUZINĖ ŠVIETIMO SISTEMA

Nerijus Cibulskis — Tue, 22 Dec 2020 08:45:52 +0000

„Tėti, aš nesuprantu, ko aš einu į tą mokyklą?”

Kartą prie manęs priėjo dukra ir klausia: „Tėti, aš nesuprantu, ko aš einu į tą mokyklą?”.

Akimirką stabtelėjau ir pagalvojau, ką gi man jai atsakyti. Atsakymas atėjo labai greitai, nes tyliai to paties paklausiau savęs. Į mokyklą aš ėjau tik dėl vieno dalyko, SANTYKIO. Taigi, mano atsakymas buvo toks: „Į mokyklą tu eini tam, kad mokytumeisi KURTI SANTYKĮ per praktiką su vyriškos ir moteriškos lyties atstovais”.

Kodėl santykis ir gebėjimas jį kurti nėra išskiriamas visoje švietimo sistemoje?

Mano suvokimu, atsakymas labai paprastas. NIEKAS nėra suinteresuotas, kad tau gyvenime PASISEKTŲ. PRIEŠINGAI visa sistema veikia taip, kad procese visi patirtų kiek įmanoma daugiau KANČIOS. Sistema tėvus yra tiesiog įsukusi į kančios kūrimo tornadą vaikams. Kaip arba per ką? Per VERTINIMĄ.

Aš niekada nereikalavau iš vaikų geresnio pažymio. Man svarbu, kad vaikas gebėtų kurti santykį su jį supančia aplinka, nes tai – viso GYVENIMO SĖKMĖS PAMATAS, tai sveikos šeimos pagrindas.

Ar kada nors pagalvojote apie tai, kad jūs leidžiate arba patikite VERTINTI savo vaiką pažymiais kažkam, ko patys visiškai nepažįstate?

Jūs juk nežinote, kokia to žmogaus gyvenimo patirtis, vertybės, tikslai, turi jis šeimą, vaikų pats ir t.t. Jūs tiesiog atiduodate savo vaiką ir jo ateitį į svetimo žmogaus rankas, ir į savo vaiko pažangą žvelgiate per to svetimo žmogaus vertinimą. Jeigu blogas įvertinimas, reiškiasi blogas vaikas?

O kam reikalingas vertinimas pažymiais, kam jis naudingas ir kokia jo paskirtis?

Šio proceso paskirtis viena – VALDYTI vaiką kaip RESURSĄ. Žinau, skamba skaudžiai, bet šiandien vaikas yra ne kas kita, kaip RESURSAS švietimo sistemai ir joje veikiantiems „VERTINTOJAMS”, kurie juos kankina ir prie šio proceso prisideda dauguma tėvų. Kaip? REIKALAUDAMI iš vaiko būti tokiu, kokio reikia sistemai.

Dauguma tėvų žaidžia tą žaidimą, kurio reikalauja sistema, nors giliai širdyje ŽINO, kad pažymys vaiko gyvenime NIEKO nelemia. Viską nulemia GEBĖJIMAS KURTI SANTYKĮ.

Taigi, dabartinė švietimo sistema yra ne apie mokymą ar išmokimą, ji apie žmogaus EKSPLOATACIJĄ per VERTINIMĄ.

Kaip tai pakeisti?

Sistema NESIKEIS PATI, ji keisis tik tada, kai keisis VARTOTOJO POREIKIS. Taigi, pradžioje turime SUVOKTI savo kaip vartotojo POREIKĮ, po to išmokti jį REIKŠTI sistemos atžvilgiu.

Viskas pradės kisti tik tada kai mes SUVOKSIME, kas iš tikrųjų daroma mokyklose su mūsų vaikais ir pasakysime – NE, AŠ SU TUO NESUTINKU. Tai yra elementarus ATSAKOMYBĖS prisiėmimas už savo vaiko VISUMINĮ AUGIMĄ.

“

Nerijus CibulskisQuantum Leadership Community "ReSTARTAS" įkūrėjas ir verslo fasilitatorius